Praėjus šiek tiek laiko po FinnSniper 2025 varžybų ir nusėdus emocijoms, metas padaryti varžybų aptarimą.
Formatas.
FinnSniper yra snaiperių varžybos. Tai reiškia, kad varžybose rungiasi ne pavieniai šauliai, bet snaiperių komandos. Rekomenduojama komandos sudėtis – trijų narių snaiperių komanda. Galima dalyvauti ir dviese, bet daugelyje rungčių bus žymiai sunkiau negu trise.
Varžybų organizatoriai nenurodo, kokia turi būti komandos ginkluotė, bet rungtys sudėliotos taip, kad vienas snaiperis turėtų kažką, su kuo galėtų pasiekti 1400 m ir panašias distancijas, antram komandos nariui labai pravartu turėti pusiau automatinį precizinį ginklą, o trečiasis gali būti su tokiu pačiu pusiau automatiniu ginklu pritaikytu panaudoti artimoje kovoje ar net 5,56 kalibro karabinu.
Daugelyje rungčių varžybų teisėjai nenurodo kas turi naikinti taikinį, todėl komanda pati turi priimti sprendimą, kas tai darys.
Kitas ne ką mažiau svarbus aspektas – varžybos rengiamos suomių rezervistams, kas yra panašu į mūsų KASP‘ą ir iš dalies LŠS‘ą. Todėl ir laike jos atitinkamai suplanuotos. Pradžia penktadienį po pietų. Tada didumas rungčių šeštadienį su uždaromosiomis rungtimis ir apdovanojimų ceremonija sekmadienį po pietų. Teoriškai vietiniams varžybų dalyviams tereikia pasiimti vieną laisvą dieną.
Rungtys
Žiūrint iš instruktoriaus perspektyvos man labai patiko, kad rungtys buvo aiškiai orientuotos į pamatinius snaiperio ir kario įgūdžius, bei tuo pačiu visos turėjo aiškų taktinį scenarijų. Žiūrint iš šono matėsi kaip be galo svarbu, kad komanda būtų ne tik gerai susidirbusi, turėtų stiprų lyderį, bet ir kiekvienas jos narys nebijotų imtis iniciatyvos ir priimti sprendimus. Tada belieka tik pataikyti.
Keletas įdomesnių pavyzdžių iš rungčių.
Varžybų organizatoriai nesudarė sąlygų pasitikrinti ginklų prišaudymo prieš varžybas, tačiau viena iš pirmųjų rungčių – šaudymas 300 m atstumu į popierinį taikinį. Jei pas tave viskas gerai su ginklo balistika, ši rungtis pasako viską ką reikia žinoti apie ginklo būklę po kelionės ir paruošimą varžyboms.
Taikinio buvimo vietos koordinačių nustatymas. Šis įgūdis labai reikalingas norint iškviesti artilerijos ar minosvaidžių ugnį ant taikinio. O tą, jei tik yra galimybės, snaiperiai daro labai dažnai. Jei amerikiečių organizuojamose snaiperių varžybose tą realiai ir tenka daryti kviečiant 120 mm minosvaidžių ugnį, tai čia buvo apsiribota taikinio koordinačių nustatymu paraleliai atliekant TCCC ir evakuojant sužeistąjį. Kad suprastumėte kaip tai smagu dar pabandykite įsivaizduoti, kad deklinacija toje vietovėje nuo mūsų įprastų 7-9 laispniukų yra netoli 30.
Visos rungtys vyko natūralioje aplinkoje išskyrus porą pastatuose ir įvadines plokščioje šaudykloje. Na ir čia be trikojo neišsiversi. O turint trikojį ne ką mažiau svarbu būti pasitreniravus jo greitą išskleidimą, transportavimą ne tik kuprinėje, nes iki dalies rungčių šaudymo pozicijos teko judėti panaudojant visus įmanomus snaiperio judėjimo būdus. Kai kur varžybų organizatoriai nuo instruktažo vietos iki šaudymo pozicijos ištempė juostas skirtingame aukštyje su tikslu, kad snaiperiai judėdami pasirinktų tinkamą judėjimo būdą. Na, o jei galva išlindo virš ištemptos juostos, už tai gaunami baudos taškai. Mūsų komandos, neseniai spėjusios sudalyvauti ir KASP geriausio skyriaus varžybose, šliaužimo ruožai jau nebenustebino.
Kitas ne mažiau svarbus varžybų aspektas – maskuotė. Nors varžybose ir nėra sėlinimo rungties, tačiau prieš varžybas buvo gautos aiškios instrukcijos, kaip bus vertinama snaiperių maskuotė. Ir čia kalba eina ne tik apie asmeninę maskuotę, bet ir ginklo bei kitų priemonių. Nepastebėjau, kad kiekvienoje rungtyje ji būtų vertinama, tačiau tikrai ne vieną ir ne du kartus mačiau komandai šaudant prieinantį instruktorių su checklist‘u ir sutikrinančiu, ar viskas gerai. Pvz. snaiperiui nusiėmus maskuojančio kostiumo kapišoną, kad nemaišytų stebėti ar bendrauti su kitais komandos nariais, grėsė baudos taškai. Na ir, nors šiais laikais labai dažnai pasigirsta nuomonės, kad paprasta maskuotė beveik nebeaktuali, nes visur pilna termo kamerų, sakyčiau, kad maskuotė nuo vizualaus stebėjimo išlieka svarbi šalia termo maskuotės. Nebent ukrainiečių ir netgi OPFOR‘o specukų dar nepasiekė žinia apie paprastos maskuotės nereikalingumą, nes vis dažniau matosi, kad didumas operatorių maskuotės lygiu artėja link snaiperių.
Dar viena, kad ir smulki, bet labai svarbi detalė, rungtyse instruktažai visiems vyko anglų kalbą. Nepaisant to ar ruošėsi šaudyti suomių, ar lietuvių komanda. Tai tik parodo, kad varžybų organizatoriai visiems sudarė maksimaliai vienodas sąlygas.
Apibendrinimas
Tai buvo labai geros varžybos, leidusios varžybų dalyviams pasitikrinti ir pamatyti, kur dar reikia užkamšyti kovinio pasirengimo spragas (ne varžybinio!). Varžybų organizatoriai šypsodamiesi į ūsą sakė, kad galite kitiems metams treniruotis, bet puikiai žinote, kad jus vėl nustebinsime. Pasak varžybų senbuvių, jie tikrai tą sugeba.
Varžybos neturi stipraus finansavimo, bet varžybų organizatoriai su gan minimaliais resursais sugebėjo padaryti maksimaliai gerą rezultatą. Varžyboms talkino apie 60 karių pagalbinio personalo ir visi tai darė iš savanoriškų paskatų. Negaudami už tai nei skatiko. Beje, suomiai pasirodė velniškai draugiški ir malonūs žmonės, bet kartu matėsi, kad kai imasi reikalų, geriau su jais nejuokauti. Tuo pačiu, iš bendravimo su jais matėsi, kad jiems tikrai smalsu, kuo gyvena lietuvių snaiperių bendruomenė, ir jautėsi abipusė pagarba tam, ką darome gynybos srityje.
Atskiru žodžiu būtina paminėti ir KASP Vyčio apygardos 5-osios rinktinės snaiperių komandą, kuriai šios varžybos turėjo būti šioks toks šokas sistemai, bet kartu manau, parodė, kad jie savo pasiruošimą vykdo teisinga linkme. Tereikia skirti daugiau dėmesio detalėms, daugybę veiksmų nušlifuoti iki automatizmo ir žinoti, ką darai. Tą sunku pasiekti dėl riboto laiko, resursų, ginklo ir turimos įrangos apribojimų. Tuo pačiu liūdna, kad dalies šių KASP snaiperių vystymo trūkumų galėtų nebūti, jei vadovybė įvairiuose lygmenyse nebūtų priėmusi, švelniai tariant, keistų sprendimų. Tuo tarpu motyvacijos ir gebėjimo įsisavinti naujas žinias ir įgūdžius lygis tarp karių savanorių nenustoja manęs stebinti net ir septintus metus dirbant su jais. Gal iš dalies, kad daugiausia dirbau su du kart savanoriais. Žmonėmis, kurie savo noru pasirinko karinę tarnybą ir po to dar kartą savo noru pasirinko krauju, prakaitu, nusivylimais ir tik mažytėmis pergalėmis grįstą snaiperio kelią. KASP‘as turėtų tokius žmonės labai vertinti.
